Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Sveikos, mielosios, kantriosios, pačios geriausios mamytės. 

Mano sūneliui už kelių savaičių bus 1 m ir 6 mėnesiai. Pienelis jam buvo viskas. Turiu omeny, tikrai VISKAS. Kuo toliau, tuo labiau ir dažniau jis reikalaudavo žįsti. Atsibusdavo ryte jau su papuliu burnoje, nes per visą naktį jo nepaleisdavo. Po rytinių procedūrų vėl papulis, prieš išeinant į lauką vėl papulis, lauke grabinėjimaisi, neramus vaikščiojimas aplink, grįžus namo, vos spėji batus numauti jis jau bėga į lovą pažįsti. Žaidimų metu, pažindimai bet kokia proga, pietų miegelis, taip pat nuolatinis žindymas. Pašaliniai žmonės mano vaikui tik sukeldavo stresą ir nepasitenkinimą, vos tik kas ateidavo į namus, jis pasiėmęs savo apklotėlį pradėdavo rodyti, kad jau reikia pienelio. Prie ežero buvom tik vieną kartą nuvažiavę, nors gyvenam nuostabioje vietoje. Kokias penkiolika minučių buvo viskas gerai, kol jam neprisireikė kito vaiko žaislų, kai neleidau jų imti, prasidėjo isterijos per visą pliažą, koks 30 žmonių smalsiai sužiuro kas bus toliau. Niekaip negalėdama jo nuraminti, gavau jį prie visų maitinti krūtimi… Ir žinoma, vaikas iš karto nurimo, tačiau aš nebegalėjau ten būti, nes man buvo gėda. Verkdama grįžau namo, ir supratau vieną dalyką: arba aš iki 3 metų izoliuoju save ir vaiką, arba nutraukiu maitinimą ir bandom gyventi kitaip. Galima sakyti kad aš pati kalta, nes nesistengiau vaiko auklėti, ieškoti kitų nusiraminimo būdų, pasiūlyti jam sąžiningus mainus ir t.t. Man atrodo, kad stengiausi, išbandžiau visus skaniausius vaikiškus receptus, pataikavau skanumynais, prisigalvojau viokiausių triukų, kaip jį nuraminįi, pvz. su raktais eiti prie durų ir leisti jam rakinėti spyną, pūsti ir gaudyti muilo burbulus, leisti taškytis su vandeniu (bute), žaisti su visais mano papuošalais, kurių paskui puse nerasadavau ir t.t. Bet aišku, pasibaigus linksmybėms ir trumpalaikėms paliauboms vėl grįždavom prie pirminio varianto – DUOK PIENO. Buvau susirūpinusi ir vaiko sveikata, ne tik emocine, bet ir fizine. Per dieną jis nieko negerdavo ir nieko nevalgydavo. Nors yra gana tvirto sudėjimo, visada atrodė pablyškęs. Žodžiu, kad ir kaip ten būtų, tikriausiai per mažai stengiausi. Niekada nepamiršiu paskutinio maitinimo, išėjimo iš namų, to baisaus ir žeminančio pientraukio. Verkiau labiau negu vaikas ir visi instinktai šaukė man, kad aš darau klaidą, kad blogai elgiuosi, kad nevalia palikti savo kūdikio…. Jau pirmą naktį sulaukiau mamos skambučio, kad važiuočiau namo, nes vaikas atsibudęs naktį nuo trijų valandų laksto po kambarius, nesiorientuoja, paniškai klykia ir nieko neprisileidžia. Kažkos siaubas. Anksti ryte, grįžusi namo, pamačiau jį sėdinti ir žiūrinti į vieną tašką, atrodo net manęs nepažino, neparodė jokios reakcijos. Paėmiau jį ant rankų, priglaudžiau prie savęs, taip ir užmigom – tyliai kūkčiodami. Paskui kelios dienos buvo panašios. Zyzimai, ašaros, klykimai. Migdymas ant rankų, valgio vyrimas ant rankų, sedėjimas tualete ant rankų. Atrodo vaikas nesupranta ką jam daryti. Abu buvaom žiauriai pasimetę. Nesuprasdavau kada jis jau alkanas, kaip jį nuraminti, kaip jį užmigdyti, kaip su juo žaisti. Žindymą naktimis pakeitė, 13 kg vaiko nešiojimas, laužymasis ir t.t. Bet štai jau praėjo savaitė ir galiu pasidžiaugti, kai kuriais dalykais. Pirmiausia vaiko mityba. Košės, mėsa, sriubos, daržovės, viskas ką tik paduodi iš karto išgaruoja. Vaikas valgo DAUGIAU UŽ MANE. Kas labai nustebino, pareikalavo atskiros šakutės ir pats viską su ja kabliuoja. Geria daug vandens, arbatos, jogurto, desertui – sulčių. Krūties nebeprašo, tik dėja, vis dar labai nori būti ant rankų. Pradėjo daugiau žaisti, bet ne šiaip ką nors mėtyti, o kažkaip kitaip. Pvz. Vakar apie valandą laiko įsitraukęs remontavo savo automobilį. Gal sutapimas, o gal ne, pradėjo neužsičiaupdamas kalbėti. Atsirado keli nauji ir tikslingai vartojami žodžiai, pvz. noriu, čia, ten, duok, ačiū (aaatiu). Pradėjo labiau domėtis aplinkiniais. Mažiau slepiasi juos pamatęs, šypsosi (ko niekada anksčiau nebūdavo). Griežtai atsisakė lipti į mano lovą. Ir pats didžiausias pasiekimas – vakar vakare jis SAVARANKIŠKAI užmigo SAVO lovytėje  Kėlėsi tik du kartus, atsigerti jogurto (daugiau nieko negeria naktimis). O svarbiausia užmigo laimingas, guguodamas. Nežinau kaip bus toliau. Jaučiuosi tarsi nežinomam kely, einanti kartu su savo meile, savo draugu…. 

Mano patarimai mamytėms, būtų tokie: visada turėti pasiruošus ko nors užkąsti ir pavalgyti, nes kai jie jau užsimano, tai būna per vėlu gaminti. Ir svarbiausia, kiek įmanoma labiau vengti konfliktiškų situacijų, pvz. jei vaikas gražiai žaidžia, tai nebūtinai 9 val. jį versti į lovą ir uždaryti duris. Pas mane tokie veiksmai baigdavosi tokiu chaosu, kad nebežinodavau kur pulti. Arba jeigu vaikas nori pažiūrėti kaip mamytė valosi dantis, nebūtinai jį patraukti nuo vonios, nes, kaip nebūtų keista, bent jau mano vaikas labai jautriai reaguoja į tokius asmens orumo pažeminimus. Žodžiu, jie dar tikri imperatoriai, o parodyti savo diktatūrą, manau dar bus laikas.  

P.S. Jei dar turėsiu lėliuką, daugiau niekada jo tiek ilgai nežindysiu (atleiskite Gydytojau ir visi Šventieji). Kuo vaikas didesnis tuo sunkesnė jam ta atsiskyrimo kančia, kaip ir pačiai mamai.

Pasidalinkit mamytės savo istorijomis. Gal tai padės kitoms mamytėms išvengti kai kurių klaidų. Linkiu viso ko geriausio Jūsų nuostabiems mažyliams. 

Sveiki Kristina,

apsiverkiau skaitydama Jūsų istoriją. Gaila labai Jūsų ir Jūsų mažylio. Aš auginu jau trečią vaikelį ir galiu tvirtai Jums pasakyti, kad visi jie skirtingi ir prie kiekvieno reikia prieiti individualiai. Todėl nepasmerkite iš anksto savo kitų vaikučių trumpam žindymo stebuklo džiaugsmui. Dukrytę žindžiau iki 1 m. ir 8 mėn., kol mane netikėtai išvežė beveik be sąmonės į ligoninę (susirgau erkiniu encefalitu), ir žindymas tragiškai nutrūko. Tai buvo baisi trauma man ir vaikui. Antrą vaikelį-sūnelį žindžiau iki 2 m. 9 mėn. Dar vienam sūneliui dar tik 6 mėn., dar tikiuosi ilgai žindyti. Apskritai tai svajojau vaikus žindyti iki patys atsisakys, su pirmu ir antru nepavyko, gal su trečiu pavyks.

Dukrytei žindymo praradimas buvo labai sunkus tiek jai, tiek man (ji buvo panašaus amžiaus kaip ir Jūsų vaikelis), nes ji buvo dar tam nepasiruošusi. O štai sūnui viskas praėjo labai sklandžiai, nes aš jį jau kelis mėnesius ruošiau tam faktui, kasdien žindydama vis kartojau, kad jis jau didelis, kad greit mamytės pienukas baigsis, kad greit jis jau išmoks gyventi be jo, išmoks pats užmigti (užmigdavo vakare tik žindomas ir valgydavo 1-3 kartus per naktį, o dieną priklausomai nuo to, kokios aplinkybės: jei mes namie, tai irgi žindomas, jei manęs nėra, lengvai užmigdydavo tėtis, jei darželyje, taip pat be problemų). Taip jau susiklostė, kad taip jį keletą mėnesių beruošiant, staiga man prireikė išvažiuoti į užsienį. Pažindžiau paskutinį kartą pakeliui į oro uostą, atsisveikindama pasakiau, kad manęs ilgai nebus, kad jis jau labai didelis, kad pienuko jam nebereikia, kad dabar jis miegos su tėveliu, o aš kai tik galėsiu grįšiu. Ir viskas įvyko labai natūraliai. Jis neverkė mane išleisdamas iš akių, neverkė ir grįžęs namo. Vakare viskas buvo kaip jam ir pasakiau: jis buvo paguldytas į tėvelio lovą su pasaka, gražiom kalbom ir švelnumu. Buvo truputį ašarų, bet labai trumpai. Jis jau buvo pakankamai didelis, kad suprastų, kas jam sakoma, su juo jau galima kalbėtis ir susitarti. Naktį atsikėlė, užlipo ant kėdės prie lango ir pasakė žiūrėdamas į dangų, kad mamytė išskrido toli toli. Mus labai nustebino tokia sklandi atjunkymo patirtis. Pažinome savo sūnų kaip brandų ir suaugusį žmogų. Manau, kad jam esminiai padėjo, kad su juo daug kalbėjau ir sakiau tik tiesą.

Noriu pabrėžti, kad niekada nesigėdijau žindyti vaikų viešoje vietoje. Nesireklamavau ir nesimaiviau, bet dariau tai, kas reikia. Sulaukdavau įvairių vertinimų, ypač kuo didesnis vaikas. Bet šitoj vietoj aš buvau uola – aš be galo branginu žindymą ir didžiuojuosi kiekviena žindymo diena, o visuomenės atžvilgiu jaučiau pilietinę ir moralinę pareigą aiškiai ir drąsiai pasakyti ir parodyti, kad žindau, kad nebijau ir nesislepiu, kad esu atsidavusi savo vaikui ir esu be galo laiminga. Norėjau perduoti žinutę toms, kurios abejoja, nedrįsta, gėdijasi, tiems, kurie piktinasi ir nepritaria, tiems, kurie nieko nežino ir neturi nuomonės. Visiems. Norėjau užkrėsti visus, ką tik įmanoma natūralios motinystės ir laimingos kūdikystės idėja.

Sunku vertinti Jūsų istoriją, daug ko joje nesuprantu. Neaišku, kodėl Jūsų vaikelis taip nieko nevalgė ir negėrė. Kodėl taip keistai reaguodavo į kitus žmones. Jūs pati rašote, kad stengėtės visaip gudrauti, lyg ir norėjote kažkaip reguliuoti žindymą, atrodo, kad lyg ir gėdijotės to, ką duodate savo vaikui. Iš patirties žinau, kad žindomi vaikai kaip lakmuso popierėliai – akimirksniu parodo visas savo mamos emocijas, persiima visom baimėm ir abejonėm. 

Aš visiškai nesikišau į pirmųjų dviejų savo vaikų žindymo-žindimo procesą, absoliučiai prisitaikiau prie jų ir susiliejau su gamta. Ir viskas liejosi kaip iš natų. Tik vienąkart, kai sūnui jau buvo metai panorau nutraukti naktinius žindymus. Buvau trumpam išklydusi iš "doros" kelio . Tada pirmąkart susipažinau su šia svetaine. Bet baisus pasipriešinimas ir vidinis balsas grąžino mane ten, kur reikia ir aš supratau dar kartą, kad gamta yra tobula ir nereikia jai priešintis ir pažeidinėti jos dėsnių, tada būna labai žiauru. Tą karčią tiesą patiriu dabar, kai nuo pat pradžių padariusi keletą lemtingų klaidų, kenčiu ir aš, ir mano vaikelis. Ir dar kartą galiu patvirtinti, kad visi vaikai labai skirtingi ir reikia daug lankstumo ir budrumo. 

Mano patirtis rodo, kad kuo vaikas didesnis, tuo lengviau atjunkyti, nes jis artėja prie natūralios pabaigos. Tačiau reikia apsibrėžti, kas tai yra "didesnis" ar "mažesnis". Iš savo dukrytės ir Jūsų vaikelio istorijos aišku, kad tokie vaikai dar per maži atjunkymui. O štai jau artėjant link trečiojo gimtadienio, galima jau tartis ir bendradarbiaujant su pačiu mažyliu priimti tokį svarbų abiems sprendimą.

Linkiu sėkmės Jums ir Jūsų mažyliui. Ir neskubėkite spręsti apie kitų vaikučių žindymą. Kitąkart viskas bus kitaip. O aš Jums linkiu patirti tikrą žindymo džiaugsmą darnoje ir vienybėje su gamta. Vaikai geriausiai žino ir tobulai moka parodyti, ko jiems reikia. 

Kaip tik jusu amziui budingas periodas. Siuo laiku vaikai bando savo ribas, visur turi irodyti savo galingaji "as". Aisku, maitinimo nutraukimas galejo viska paastrinti. Dabar yra kaip yra. Siulyciau i vaiko elesi ziureti ne kaip i bausme jums, bet kaip i naturalu vystymosi tarpsni. Bus paciai lengviau. Mane iki asaru kankino, kol viena diena kaimynas paprotino nekreipti demesio. Kreipiau demesi tik i rimtus reikalavimus, kaprizai buvo nutylimi. Per kelias dienas situacija pagerejo. O buvo ir galvos dauzymas i grindis. Svarbu vaikui daznai kartoti, kad jis geras ir protingas, todel taip elgtis negalima. Ir jokiais budais nepalikti vieno ar uzdaryti kitame kambary. Reikia viska isgyventi kartu, o mamai eilini karta rasti stiprybes ir atsilaikyti.

Noriu padekoti, kad pasidalinote savo patirtimi.jusu istorija paskatino mane jokiais budais nenutraukti maitinimo staiga ir priverte labiau pasigilinti i tajunkyma. Pasirodo, tai toks pat svarbus etapas, kaip ir pats maitinimas. Tiek mamai tiek vaikui. Visiskai nesmerkiu jusu, buvau panasioje padetyje kaip ir jus. Tik man pavyko palikti maitinimus tik pries miega (dienos ir nakties), per miega ir po miego :) ir iskart pasidare gyventi lengviau. Uztrukau apie puse metu, tai daug ka pasako apie naturalu atjunkyma. Beto, kiekvienas mazylis individualus. Ir dar, manau labai svarbu vaikui matyti savimi pasitikincia mama. Jei jau atjunket, tai zinojot ka darot, buviot tikra savo sprendimu. Tai ir dabar tokia islikit ir nepasiduokit blogoms mintims. Vaikas jausis drasiau matydamas jus stipria, o ne kaltinancia del visko save. Juk, jus norite tik geriausio savo vaikui ir sau. 

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mano istorija padėjo bent kažkiek apsispręsti kitoms mamytėms, arba bent jau paskatins ką nors ateityje labiau pasidomėti apie nujunkymą. Mano atvejis, sakyčiau, buvo kraštutinis. Tačiau, kai pasižiūriu atgal, nebenorėčiau grįžti į tuos žinduklio laikus. Po sunkių išgyvenimų su vaiku atradom daug naujų dalykų, išmokom susikalbėti ir, atrodo, dar labiau suartėjom. Isterijų ir priešgyniavimų pavyko atsikratyti netikėtu būdu. Pvz. vaikas nenori mautis batukų ir pradeda lakstyti po kambarius, aš nutaisau rimtą veido išraišką ir laukiu nejudėdama, tada jis pradeda visaip atsikalbinėti "ne ne" ir pan. Po kelių minučių su ta pačia veido išraiška lėtai atsistoju ir toliau laukiu nejudėdama. Mažius, nebežino kas čia tai mamai užėjo, bet sunerimsta, žiūri pro kerčią kas čia bus… Galiausiai po kokių penkių minučių pats išlenda ir atsliūkina su visais batukais, maždaug – gerai, gerai, tik grąžinkit man mamą. Tada vėl nusišypsau, pamyluoju ir einam į lauką. Dabar jau užtenka vient tik pakeisti veido išraišką, kad vaikas padarytų kas prašoma, nes žino, kad jeigu neklausys, mamytė pasidarys kažkokia įdomi. O praeitą savaitę pirmą kartą buvom išvykę į svečius visai dienai. Iš pradžių jaučiausi labai neramiai, nes visos išvykos po kelių minučių baigdavosi ant mamos kaklo. Šį kartą vaiko beveik nemačiau. Teko pačiai jį gaudyti kad pavalgytų ir atsigertų. Sėdėjau su suaugusiais žmonėm ir negalėjau patikėti, kad galiu normaliai bendrauti, tai buvo pats geriausias mūsų savaitgalis. Per tas dienas, kai gyvenam be žindymo, pajutau kad galiu būti visai kitokia mama ir vaikas tai pastebėjo, pats ateina, pabučiuoja mane. Kartais valandą laiko prasivartom lovoje žaisdami, liesdami,myluodami vienas kitą, žiūrėdami vienas kitam į akis (ne taip kaip tos ilgos žindymo valandos paskendus kiekvienas savo mintyse). Žodžiu, kas liečia sveikatą, vaikas priaugo apie kilogramą, pokaičio išmiega po tris valandas, nebėra blyškus ir šiaip viskuo nepatenkintas. Tikiu, kad MP, tai nuostabus dalykas, bet ne jis kuria ryšį su vaiku.