Diskusijos

Čia galite diskutuoti ir klausti su žindymu susijusiomis temomis. Visi atsakymai dalyvauja Žindymo Patarėjų KONKURSE
Prisijungęs naudotojas: Svečias Prisijungti Nariai
Please consider registering


Pamiršote slaptažodį??

Ieškoti forumuose:


 






Wildcard naudojimas:
*    atitinka ivairaus ilgio raidžių kombinaciją
%    atitinkantys tiksliai vieną raidę

Žymų Nėra
NaudotojasĮrašas

8:50 am
liepos 21, 2014


Raimonda.812

Narys

įrašai34

Sveiki gerb. gydytojau ir
mamyčių "armija",

 

Auginu trečią
vaikelį, kuriam rugpjūčio 1 d. sueis 6 mėn. Pirmus du žindžiau ilgai ( 1 m. 8
mėn. ir 2 m. 9 mėn.) ir labai sklandžiai. Nežinojau nieko apie žindymo problemas,
nežinojau, kas tai yra nemokėjimas žįsti, pieno trūkumas, mastitas, laktostazė,
pilvo skausmai, atsisakymas imti krūtį. Šįkart mane tarsi užgriuvo nesėkmių
lavina. Jau seniai norėjau kreiptis pagalbos, bet vis atrodė, kad tuoj tuoj
viskas susitvarkys, viską įveiksiu pati. Labai tikėjau, kad gamta yra tobula ir
mano begalinis troškimas ir užsispyrimas žindyti viską nugalės.

Štai mano
sūneliui jau beveik pusė metukų, o aš taip ir negavau pasidžiaugti šiuo
ypatingu pradžios laikotarpiu. MANO VAIKAS PASTOVIAI ALKANAS, O MANO PIENO UPĖS
NUSEKĘ.

Vaikelis gimė
trim savaitėm anksčiau, pamėlęs ir truputį pridusęs. Tuoj po gimdymo jam buvo
nustatyta kreivakaklystė ir uždėtas kaklo įtvaras. Dar buvo nustatyta infekcija
dėl to, kad buvau streptokoko B nešiotoja, o dėl staigaus gimdymo man nebuvo
suleisti vaistai. Todėl iškart perkėlus į pogimdyvinę palatą vaikelis gavo
lašinę su gliukoze. Pirmą kartą gavau pažindyti iš vienos krūties dar
gimdykloje, o kai reikėjo žindyti kitą kartą ryte (gimdžiau vakare, pirmąkart
maitinau gal apie 22 val., po to vaikelis gavo lašinę ir visą naktį miegojo),
vaikelis niekaip nesugebėjo paimti krūties ir dėl visų rizikos veiksnių buvo
liepta duoti mišinuko. Bandžiau spausti priešpienį, bet pavyko tik kelis lašus.

Dėl infekcijos
pavojaus iš Ukmergės ligoninės kitą dieną patekome į Santariškes, ten
praleidome dvi siaubingas savaites. Manau, kad būtent ten buvo padėti mano
nelaimingo žindymo pamatai. Vos tik atvykus buvo liepta duoti vaikui mišinuko,
nes jis silpnas, o krūties niekaip nepaima. Ir man niekaip nepavyko įrodyti,
kad buteliukas jam mirtinai pavojingas, į mano paniką pažiūrėjo su pašaipa. Man
buvo išaiškinta, kad girdyti iš taurelės labai rizikinga. Ir taip dvi dienas
mano mažylis valgė sintetiką, krūties nesugebėjo paimti, o išspausti nieko
nepavykdavo, o nuo trečios iki dabar mano pienuką. Tik pirmą savaitę tai vyko
per buteliuką, o po to prasidėjo sunki kova už kiekvieną lašelį peno, ir nors
jau maitinau pati, kasdien nusitraukinėjau, kad tik jo gamintųsi daugiau, ir sugirdydavau
iš buteliuko.

Vaikelis buvo
labai vangus ir pirmą mėnesį baisus miegalius. Kadangi su pirmais dviem vaikais
viską reguliuoti buvau patikėjusi gamtai ir patiems vaikams, tai ir dabar
leidau jam pačiam spręsti, kada valgyti. Ir taip jis galėdavo išmiegoti ir po
penkias valandas dieną, o naktį net aštuonias. Turbūt dėl to per pirmus du
mėnesius buvo du beveik mastitai ir viena laktostazė.

Sunkiai sekėsi
priaugti svorio ( vos po 500-700 g). Šlapinosi lyg ir pakankamai, bet nuo 4
mėn. pradėjo retai tuštintis ( kas trečią dieną). O pats baisiausias šito
pusmečio siaubas, tai nuolat alkanas, neramus, verkiantis ir išsikankinęs
kūdikis. Visada maitinu iš abiejų krūtų, ir jis vis tiek pradeda pykti ir
verkti, nes pienukas greit baigiasi. O kartais jis taip draskosi ir net neima
krūties, tarsi šaukdamas : „TEN NIEKO NĖRA!“. Jaučiuosi kaip budelis savo vaikui, marinantis
jį badu.

Nesuprantu, kodėl
taip atsitiko, kur dingo mano pienas. Mamos skundžiasi šlapiais naktiniais ir
lova nuo pienuko, o aš dabar galiu tik pasvajoti apie tai.

Nuo antro mėnesio
mano miegalius virto beveik nemiegančiu dieną, o naktį „atpilančiu“ po 6-8
valandas. Taigi dieną aš beveik visą laiką jį žindau, nors pusę to laiko jis
praleidžia verkdamas ir pykdamas ant mano išsekusių pieno versmių.

Tik milžinižko (o
gal idiotiško, turint omenyje vaiko kančias) užsispyrimo dėka aš vis dar žindau
(jei tai galima pavadinti žindymu). Vyras sunkiai kentė tuos mėnesius ir labai
laukė primaitinimo pradžios. Likus dešimčiai dienų iki pusmečio gimtadienio
(tai yra nuo vakar) pradėjome ragauti kitokio maisto (garuose virtos morkytės).

Bet kas iš to. Aš
juk žinau, kad tai stebuklų nepadarys. Juk mano pienas dar ilgai bus
pagrindinis maistas. O jo taip trūksta. Ką man daryti? Aš jau praradau šešis
džiaugsmo ir palaimos mėnesius, vis laukiau ir tikėjau, kad viskas susitvarkys.
Labai atkakliai tvirtinau, kad čiulptuką perkame tik dėl mankštos ir
apsilankymų pas gydytojus, o dabar jau pati nebeištvėrusi dažnai jį bruku
vaikui. Ir noriu paklausti, ar tokiame amžiuje jis dar gali kenkti žindymui, ar
jis pavojingas tik pirmą mėnesį?

Vis suku galvą,
ką ir kada aš padariau blogai? Ar galėjo ta savaitė vien buteliuko viską
sugadinti? Gal jis neišmoko teisingai žįsti, ir nesugeba pasiimti viso pieno?
Bet problemų su speneliais jokių nebuvo, vadinasi jis čiulpia ne tik spenelį. Ir
ar gali tokio amžiaus kūdikis vis dar nemokėti teisingai žįsti, ir ar nevėlu
tada jį  mokyti teisingo žindimo
technikos? O gal blogai buvo, kad kasdien dirbau su pientraukiu, o tada su
buteliuku? O gal kažkas negerai su mano organizmu, gal sutriko pieno gamybos ir
ypač „padavimo“ mechanizmas? Begalės klausimų, priekaištų ir skausmo.

Atleiskite, kad
gavosi toks ilgas mano laiškas, bet man taip skauda ir taip reikia pagalbos, kad
lakoniškiau negalėjau.

12:43 am
liepos 23, 2014


Mamulė Mū

Vilnius

Narys

įrašai290

Pranešimas redaguotas 9:51 pm – liepos 22, 2014 Mamulė Mū


(ilgoji versija)

 

oi, mieloji, 
tik neatsiprašinėkite už tai, kaip jaučiatės: paprašyti pagalbos yra nepaprastos vidinės žmogaus stiprybės požymis. ir kartu psichinės sveikatos.
o tai, kad jums taip skaudu ir sunku šiuo metu labai suprantama. netvirtinsiu, jog žinau, ką tiksliai išgyvenate, tačiau pagal tai, koks išbandymas jums tekęs, manau, jog daug proto suvokti nereikia. Juk iš esmės jūs turbūt jaučiatės išduota tų, kuriais labiausia pasitikėjote: savo kūno ( kuris lyg neveikia taip kaip turėtų, kaip jūs tikėjotės), tos prakeiktos garsiosios Gamtos, kuri kaip mes visi ir visos čia lyg žadėjome, o juolab, kad taip ir buvo su jūsų ankstesniais žindymais, turėjo viskuo pasirūpinti, jei tik labai labai norėsite, būsite pasiryžusi, tikėsite ir net, jei reikės, pakovosite pakankamai ilgai ir atkakliai. Gal net savo vaikelio giliai giliai viduje. Nes taip būna, tik apie tai mums visoms labai baisu kalbėti. Nes tai turbūt labiausia bauginantis jausmas, kurį mama galėtų garsiai įvardinti, jei tik pati savęs neišsigąstų.
Neimsiu ir tvirtinti, jog žinau tiksliai, kas ir kodėl jums čia galėjo nutikti ( nes, kaip ne kartą esu minėjusi nesu žindymo specialistė), tačiau keletu minčių, pastebėjimu norėčiau pasidalinti. Nes visgi esu įsitikinusi, jog jūs pati sėkmingo žindymo paslapčių, žinių, vidinės stiprybės, atkaklumo, savo kūno pažinimo, būdama trijų vaikų mama, turite daugiau nei pakankamai, ir jei tai nepadėjo, vadinasi šuo čia greičiausia bus pakastas ne fiziologijoje ar technikoje, ir net ne visai jūsų galvoje.
Taigi leiskite tarti keletą žodelių visgi tai Gamtai apginti. Galbūt dar rasite viduje jėgų duoti jai dar vieną šansą. Nes manau, jog ji iš jūsų to tikisi. Ty iš to, kokia esate išmintinga ir atkakli, manau, jog labai galimas atvejis, jog jums čia duota išskirtinė galimybė tapti dar labiau subalansuotu žmogumi ir dar stipresne, labiau prie savo prigimties priartėjusia moterimi. Vedle ir pavyzdžiu mums visoms. 
Aišku, jums dabar gali pasirodyti, jog kliedžiu: kokiu pavyzdžiu, jei rašote, jos nesugebate išmaitinti savo vaiko, jį kankinate. Jog patyrėte fiasko ir esate visiškuose spąstuose. Bet luktelkite minutėlę: nes čia dar tik pradžia. Viską iki šiol darėte labai gerai! Nes nieko kito ir nebuvo įmanoma padaryti, ty nebuvo įmanoma padaryti nieko Geriau. Niekas to nebūtų padaręs kitaip ir geriau, nes Toks Sumanymas. tai akivaizdus faktas, skaitant jūsų istoriją: kad iki šio momento viskas klostėsi taip, kad jūs galbūt būtumėte priversta tokius klausimus iškelti, taptumėte skausmo atverta galimiems atsakymams ir dideliems atradimams. 
Aišku, jie jums gali būti labai individualūs, bet man atrodo, kad pagrindiniai " kaltininkai" čia gali būti du: jūsų organizmas, kurio poreikiai ir išsekimo lygis gali būti jūsų protui šiuo metu ne iki galo suvokiami ( ty, kad atsakymas paslėptas pačioje situacijoje ir jo siunčiamuose subtiliuose signaluose) ir jūsų Protas, kuris sprendžiant iš to, kaip jus verčia laikytis pasirinktos krypties ir kaltina, jei nepavyksta, yra truputį per daug aktyvus, ir tokiu būdu pažeidžia vieną pagrindinių Gamtos Įsakymų: Pusiausvyros. Iš esmės, ką noriu pasakyti: jog kadangi tai yra jau jūsų trečias vaikelis, labai gali būti, jog jūsų kūnas jau norėtų truputį imti rūpintis labiau savimi ir savo atsistatymu, o jūsų įsitikinimas, jog žindymas yra toks svarbus, jį verčia kovoti iš paskutiniųjų ir dar labiau sekinti save. Kūdikis tai greičiausia jaučia labai aiškiai, ir galbūt todėl ne itin entuziastingai imasi jį stimuliuoti: jie mamos būklę ( tą tikrąją,o ne tą, kaip mums atrodo: kad dar jei reiks tversiu, kiek reiks. valios pagalba) jaučia visai kitais kanalais, todėl daug tiksliau nei mes pačios. Ir tokiu atveju, visiškai teisios tos mamos, kurios sako, kad " maitinau mišinukais, ir nieko tam vaikui nenutiko, užaugo sveikas ir normalus". Nes tame ir esmė: ką žindydamas iš tikro duodi vaikui ir ko jį mokai. Net ne pačiame piene ( kurio jau jis gavo, ir labai nemažai, ir pačiu svarbiausiu metu, ir dar tokia kaina). Konkrečiai jūs savo vidiniam kritikui, galite drąsiai užčiaupti burną ( nors aš visada esu už taikų susitarimą su tais visais balsais savo galvoje), nes matote, mes esame Labai Sudėtingi Gamtos Kūriniai. Taip, ir jūs pati, mieloji. Pirmiausia jūs. Esame sudaryti iš daug daugiau dalių, su skirtingais poreikiais ir ištverme, jau nekalbant apie tai, jog skiriamės ir tarpusavyje. Taigi net jei jūsų Protas kartu su Valia buvo pasiryžę ir natūraliai tikėjosi to, ko tikėjosi, net jei jūsų Instinktai, kaip mamos veikia puikiai, gali būti jog šiuo metu jūsų dėmesio jau tikisi ir tos kitos dalys. O jos galbūt to pieno gamybai skirti energijos tiesiog nebepajėgia, arba turi kitų užduočių. Taigi galbūt užuot save smerkus, būtų labai verta į jų užuominas įsiklausyti ir pasakyti sau, jog pakaks. Jog galite sau jau leisti atsipalaiduoti ir visgi pasinaudoti ta pagalba iš mišinukų, ar košių, ar koks ten kitas maisto šaltinis jūsų kūdikiui būtų tinkamas. Nes jie yra Būtent tokiems atvejams. Rimtiems. Kai mama padaro viską, bet Laiku suvokia, kada tos pagalbos jai būtinai jau reikia. Tai vadinama Išmintimi. kovoti, kai reikia, ir pasiduoti, kai kova beprasmė. Kai ji pasidaro nukreipta prieš save. Ir net truputį savo vaiką. 
Taip tikslas labai kilnus: ir tai, jog žindymas toks svarbus yra gryna tiesa. Tačiau. Dar vienas Gamtos įstatymas, apie kurį jau esate pakankamai brandi sužinoti ( o tai duota patirti ne kiekvienam): jog bet kuri sistema, bet kuri taisyklė, yra klaidinga iš esmės, jei ją taikai aklai, neįvertinęs konkrečių savo aplinkybių, ir to momento, kai taikai. Taigi žindyti kuo ilgiau, nėra visiems privaloma ir visų įgyvendinama taisyklė. Kaip ir gera sveikata, laiminga santuoka, vidinė ramybė. Tai yra tai, ko mes visi siekiame, bet kam receptų nėra. Nes tai dalykai, kurių net iš viso nežinia, ar įmanoma pasiekti būnant Žmogumi. Juk mes galime labai stengtis, labai save versti elgtis taip, kaip tiesiog Žinome, jog reikia. Bet, matote, ne visada Pajėgiame. Nes kaip minėjau esame sudaryti ne tik iš savo proto. Juk turime ir jausmus, skirtingą nervų sistemos jautrumą, skirtingas aplinkas, artimuosius. Ty mūsų sprendimus, poelgius, galimybes lemia daug daug subtilių dalykų, todėl, kiekvienas pajėgiame skirtingai, todėl negalime su niekuo lygintis ir reikalauti iš visų vienodai. Net iš savęs. 
Taip, žindėte abu kartus iki tol sėkmingai, ir ties tuo galite ir atsipalaiduoti: vadinasi ir jūsų vaikai ir jūsų kūnas, ir valia, viskas veikia puikiai. Esate tobula Žindytoja. Ir to šis atvejis nepakeis. Dabar galite tik priedo dar tapti Ypatingai tobula Žindytoja, kuri sugeba išlaikyti šį tikėjimą savimi, nepaisant šios " nesėkmės", nes galbūt ji žindymo procesą dabar išmanys dar geriau: koks tai subtilus mechanizmas ir kas jame dalyvauja, kas veikia ir nuo ko priklauso, kiek ilgai ir kokiais kiekiais to pienelio gaminsis. Ar negali būti jog jūsų kūdikis būtent to jus bando išmokyti? Gal dar kažkokių minčių mąstymas šia kryptimi sukels. Ir gal jūsų vyras net irgi kažką panašaus jaučia, ragindamas " pasiduoti" ( nors nebūtinai suvokia sąmoningai, nes tiesiog rūpinasi tuo, kaip jaučiatės). 
Patikėkit, tai, ko šiuo metu priėmusi vieną ar kitą sprendimą galite duoti savo vaikui yra daug svarbiau: kad Gamta ir Gyvenimas yra labai margi, ir kad ne viską mums duota suprasti apie juos ir jų dėsnius iš karto ( ten iš aukščiau didesnis planas geriau matosi ;), bet jog svarbiausia yra per daug nesipriešinti tam, kas vyksta. Ty atskirti, kada pasitengti dėl kažko reikia, o kada nebe. Tai labai sudėtinga. Kaip ir atskirti savo proto balsą ( kur yra tie visi mūsų lūkesčiai, įsitikinimai, savivertė, kompleksai ir panašiai) ir tą vidinį, tikrąjį. Todėl ir sakau, kad kažkas matyt labai jumis pasitikėjo, jog  būsite pajėgi šį paradoksą, rebusą ar spąstus- kaip tai taikliau pavadinti išspręsti. Kad jūsų ši situacija nesugniuždys, o kaip tik atvers dar daugiau suvokimo. 
Bet kol tai įvyks, žinoma, kad gal dar teks nemenkai ir paverkti, ir padirbėti su savimi. Nes tokio sudėtingumo situacijose tai praktiškai privaloma ;) Taigi tik savęs nesmerkite už nieką ir nebeatsiprašinėkite. Pradėkite nuo to.
O toliau manau, kad tiesiog leiskite sau apsistoti ties mažesniais tikslais žindymo klausimu.Gal pakaktų ir tų kelių lašų, kol jaučiatės komfortiškai, tam vidiniam spaudimui sumažinti, o paskui duoti kažko papildomai, kad visiems ramiau būtų.
Juk šiais laikais jūsų kūnas jau ir taip padarė neįtikėtinus dalykus: išnešiojo, pagimdė tris vaikus, šalia to, kad jam teko galbūt kovoti ir su visokiomis aplinkos įtakomis( besikeičiančiu klimatu, teršalais, stresu, triukšmu ir pan.). Taigi išminčiai apie tą meilę sau ir būtinybę " Sau būti Teisingam", patikėkite kalba tikrai neveltui. Juk ir pati turbūt puikiai viduje jaučiate, jog visgi prioritetas, ką bekalbėtume apie tą pieno naudą visgi yra Gyva Mama. Ir kalbu ne tik apie tiesioginę to prasmę ( nors nusivaryti save spaudžiant galima ir iki to, žinau, ką sakau), bet ir apie tikrąjį Gyvumą, reto mūsų pasiektą. Bet tokį, kokio linkime širdyje savo vaikams labiausia. Ty save labai gerai pažinti, priimti save visokį, su viskuo, kas mumyse yra, duoti vienodai kiek įmanoma dėmesio visiems savo poreikiams (kartais, beje, nepelnytai pamirštame ir tuos savo " žemesniuosius", ir štai kaip kartais gali jie išlįsti ir pareikalauti deramo dėmesio), būti lanksčiam. ir leisti būti viskam neskirstant nieko į " Gera ir Bloga", " Juoda ir Balta". Juk Gamta būtent tokia ir yra. Kartais ji verčia mus paklusti ir pvz., atrasti savyje jėgų grįžti prie šaknų ir išmokyti save pasitikėti savo kūnu ir žindyti savo jauniklius, kaip ir protėviai. O kartais ji galbūt sako: " Dabar svarbesnis esi Tu", jauniklis išsikapanos kaip nors kitaip. Nes nei viena gyvybė nėra labiau ar mažiau verta už kitą.
Na va tai kažkaip taip mąstau. Žinau, kad gal labai nekonkrečiai, gal per daug abstraktumo, ir gal visai ne į tą pusę. Bet taip, kaip ir aš šiuo metu sugebu geriausia ir svarbiausia: iš pačios širdies.
Labai labai linkiu jums surasti sau kažkokį atsakymą, kad palengvėtų. Gal dar daug tų klausimų kils,  bet nuo kažko reikia pradėti. Tai pabandžiau ;) 
Nes man ir neramu dėl jūsų truputį, nes vėlgi labai gerai žinau, kokia yra ta baimė, jog savo vaiką galimai marini badu( o dar baisiau, jei ji dar ir kartais pasitvirtina). 
Ir kaip toli gali tave privesti tavo pačios Vidus, su savo kaltinimais ir pasmerkimu.  Taigi čia tikrai ne juokai. Tai, ką išgyvenate ir kaip turite atsargiai ir jautriai su tuo Grobuonimi savo viduje dabar susitarti ir kokį abiem priimtiną sprendimą surasti.
Beje, jei kada turėsite ūpo ir galimybę, manau, jums būtų gana tinkamas metas paskaityti Clarissos Pinkosos Estes knygą " Bėgančios su vilkais"…
Laikykitės, rašykit, bandykim drauge. Atsakymai tikrai kažkur yra. Net į tokias sudėtingas situacijas

 

1:32 am
liepos 23, 2014


Mamulė Mū

Vilnius

Narys

įrašai290

va, man irgi lakoniškiau nepavyko ( nes dėl jūsų, kaip minėjau, irgi skauda). ir šiaip, matot, kadangi toj pieno gamyboj dalyvauja labai daug faktorių, tai labai sunku nustatyti, kur kas galėjo ten pas jus įvykti, kuriuo momentu ir dėl ko, ta sklandi gamyba galėjo sutrikti ( ir ar tikrai ji sutrikusi, ar tikrai vaikelis neramus, nes "badauja".). Todėl va ir beliko matyt mąstyt filosofiškai: nes tai tiesiog turbūt daugiausia ką galima padaryti internetu ir pagal turimą informaciją. Galėjo daug faktorių turėti įtakos, o gal ir visų derinys: pvz., kiek aš pažįstu save, man vien nuo pientraukio būtų galėję užsispazmuot ir " užsibaigt" viskas, ypač, jei ir pradžia ne visai sklandi būtų buvusi. Su amžium, pastebėjau, nervų sistema vis jautresnė darosi, vis smarkiau ir ilgiau " neigiamą patirtį" prisimena ir visokiais psichosomatiniais skausmais pasireiškia, vadinasi ir pieno gamybą laisvai paveikti gali. Šokas, kad galbūt šis vaikelis kitoks, o jūs viską darėte, kaip įpratusi ( ty gal va anie du tuštinosi dažniau, o šitas rečiau, ir jums jau galėjo užsifiksuoti, jog čia pieno trūkumo pradžia ar požymis). Tas vangumas pradžioje. Mano pirmasis mane šitaip pvz., nugąsdino ir irgi kiek problemų turėjau,kad pavyktų pamaitint, nors ir tos upės, bet vos " nedingo", nes jaunuolis nesiteikė žįst (irgi koks spaudimas ir šokas, ir kokia išdavystė, kai aš taip pasiryžus žindyt, taip tikiu, kad viską susireguliuos, kad jam čia instinktas. o jam nė motais: nu kaip ateivių kūdikis koks: nealkanas matote, nėr jam instinkto tokio,kaip visiems. Čia juokauju dėl tų ateivių aišku, bet visgi ir pusiau rimtai: jie tikrai dabar gimsta tokie, kad ne tik pienas gali " dingt" nuo jų " išskirtinumo" ir naujų įpročių, bet ir sveikas protas. Pasiskaitykite pas mus kada, kaip jie savaitėm nesituština, valandų valandom neprašo maisto, kiek būdrauja…. Kaip dar tokius pagimdžiusios bent savaitę išžindo, ypač jautresnės, neįsivaizduoju ;) Nes jiems jokios taisyklės kartais negalioja. Naujoji karta kažkokia.

Tai va turėkit omeny. Kad čia ne juokas: šiuolaikinei moteriai žindyt šiuolaikinį kūdikį ;) Visokie siurprizai laukia. 

Žodžiu, man regis, nepabijokit jūs ir ta žinduko pagalba, ir morkos ir ko tik reikia pagalba pasinaudot. Nes ekstremalios situacijos reikalauja Kūrybiškų sprendimų.

Ir dar kartą pasikartosiu: mano tos filosofijos tai tik tam, kad rastumėte sau pateisinimą, nesmerktumėt savęs, ir galbūt kažkaip dar viskas atsipalaiduos. Nes tikrai, jei jus buvo užgriuvusi, kaip sakote tokia nesėkmių lavina, visiškai normalu būtų, jei jums būtų užsifiksavę, jog tas žindymas gali būti ir toks " siaubas" ir tikrai tiesiog smazmuoti iš vidaus, ir toks uždaras ratas susidaryti: bijau- žindau- dar labiau bijau. Ir dar kai įvyksta iš tiesų to, ko bijai: kad tuščia ten. Juk signalą skirtis pienui duoda kaip žinia, tam tikros liaukos smegenyse. O jų taip paprastai nesukontroliuosi čia vien patarimais: tikėk, atsipalaiduok. Juk viską ir pati puikiai žinote ir jei prašote pagalbos, reiškia vien Žinojimas nepadeda.

Tad sakau apibendrindama: neskubėkite dar pirmiausia ir su išvadomis. Kad tikrai jis jau galutinai " dingęs", ar kad vaikas tiek žinda naktimis ir pyksta nerimauja dieną, o jūs nematote tų upių ar nejaučiate pilnų krūtų. Gali būti ir tokia versija: kad šis kartas, ši žindymo patirtis yra kitokia, nes tiesiog vaikas kitoks, jo poreikiai kitokie. Ar jis labai noriai tą morką ar ką ten pasiūlote griebia? Ty tikrai tikrai alkanas? Ir tas jo verksmas grynai alkio? ty labai intensyvus ir nenutrūkstamas? Žinokit, gali ir patyrusi mama sumaišyt elgesio priežastis, ypač jei anuos kartus to nebuvo patyrusi. Pvz., naktinis kabėjimas visai ne dėl mitybinių tikslų gali būti, o krūties metimas ir irzimas irgi tik pasirodyti, jog dėl trūkumo. Ypač, kai bijai, kai turi pagrindo manyti, kad gali trūkti. Tada gali per greit išvadas padaryti. Ypač, jei dar ir vyras spaudžia savo nerimu ir baime. Nes visada ramiau yra matyti, kiek konkrečiai ko vaikas suvalgo, arba viską alkiui suversti.

Oi sprogsta galva nuo versijų. Tai irgi turiu atsiprašyti, kad taip sudėtingai viską matau. Nėra toks gyvenimas, dažnai atsakymai būna labai paprasti, tik įvairus jis labai.

Žodžiu, reiktų iš ties, kad parašytumėt savo minčių dar keletą, ką manote apie šiuos pamąstymus, ar atmetate, ar kažkokių patikslinimų turite, o taip pat dar ir kitų nuomonių gal. 

Aš net eilinį kartą ir gyvą pokalbį pasiūlyčiau, jei pajustumėt poreikį tokio, kad jis galėtų gal padėti labiau. 

Tiesiog kol kas va tiek ta galva teišneša. Man gi irgi ir tas žindymas, ir pats Gyvenimas dar visiška mistika. Bent jau man tokį savo veidą parodo. Kad negali tiesiog nei trumpai, nei paprastai po to jau apie jį kalbėt ir suprast bandyt…

 

 

1:34 am
liepos 23, 2014


Mamulė Mū

Vilnius

Narys

įrašai290

( kaip sakant: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių…ir kuo daugiau žinai, tuo…sudėtingiau viskas atrodo…ir mažiau supranti, iš ties ;)

1:17 pm
liepos 23, 2014


kristinacl1

Narys

įrašai71

Laba diena, Mamyte.

Mane labai sujaudino Jūsų pranešimas. Norėjau nekišti nagų ir nieko nerašyti, gal aš ne taip ką nors supratau. Ne mano žinioms ir gebėjimams dalintis mintimis apie šias problemas, nes jei paskaitytumėte šį forumą, tai būtų aišku, kad esu blogiausia mama iš visų. Aš daug ko nemoku, tingiu, man trūksta kantrybės, nuo visko kenčia mano vaikas. Net ir ta istorija apie nujunkimą, gal kitoms mamoms bus lengviau apsispręsti, kad netraumuoti vaikų. Tačiau vaikas mano draugas, mano konkurentas, su kuriuo susipykstam, susitaikom, apsižodžiuojam, paskui myluojamės, bučiuojamės ir viską vienas kitam atleidžiam, jis moko mane, o aš stengiuosi VISAIP padėti jam. Taip ir augam. Mano vaikas turėjo galimybę apsispręsti ar nori mišinio ar ne. Jis jo nenorėjo, todėl ir toliau kankinomės su pieno nepritekliu. Bet taip nusprendėm abu.

Tačiau Jūs, kaip matau, esate itin apsiskaičiusi, ryžtinga, tiksliai žinanti ką ir kaip daryti specialistė iš didžiosios S. Kaip viskas turi būti Jums yra aišku, lieka tik priemonės tam pasiekti, kurias irgi puikiai išmanote. Praradote šešis džiaugsmo mėnesius, kankindama vaiką badu. Įdomu, ką prarado Jūsų vaikas. Nenuoširdžiai linkiu sėkmės ir toliau ryžtingai siekiant savo pačios išsikeltų tikslų bet kokia kaina. 

Žymų Nėra
Atsakyti į įrašą


Atsakyti į įrašą:
PADĖKIT: VAIKAS BADAUJA

Svečio vardas (būtinas):

Svečio el. pašto adresas (būtinas):

PASTABA: Nauji įrašai turės sulaukti administratoriaus patvirtinimo

Šypsenos
Confused Cool Cry Embarassed Frown Kiss Laugh Smile Surprised Wink Yell
Cituoti ir atsakyti

Guest URL (required)

Suskaičiuokite!
Įrašykite
12 + 6
sumą:   




Apie Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai forumą

Forumo Laiko Juosta: Europe/Vilnius

Daugiausiai narių prisijungusių: 1162

Šiuo metu prisijungę:
14 Svečiai

Dabartiniai leidimų nustatymai: Topic:
1 Svečias

Forumo statistika:

Grupės:1
Forumai:5
Temos:1235
Įrašai:6901

Narystė:

Narių: 5347
Svečių: 439

1 administratorius

Daugiausiai parašę:

katiara23 – 768
magnolija – 642
Mamulė Mū – 290
Dudi – 108
Prada – 83
Lactivist – 77
kristinacl1 – 71
Brigita – 65
Raimonda28 – 61
k.juste – 59
Megaira – 54
simona_g – 52
Justė – 48
Mamute – 46
lina123 – 44

Administratoriai:Kazimieras Vitkauskas (922 Įrašai)


Be Sociable, Share!
    

    Mūsų draugai: