Pranešimas redaguotas 9:51 pm – liepos 22, 2014 Mamulė Mū
(ilgoji versija)
oi, mieloji,
tik neatsiprašinėkite už tai, kaip jaučiatės: paprašyti pagalbos yra nepaprastos vidinės žmogaus stiprybės požymis. ir kartu psichinės sveikatos.
o tai, kad jums taip skaudu ir sunku šiuo metu labai suprantama. netvirtinsiu, jog žinau, ką tiksliai išgyvenate, tačiau pagal tai, koks išbandymas jums tekęs, manau, jog daug proto suvokti nereikia. Juk iš esmės jūs turbūt jaučiatės išduota tų, kuriais labiausia pasitikėjote: savo kūno ( kuris lyg neveikia taip kaip turėtų, kaip jūs tikėjotės), tos prakeiktos garsiosios Gamtos, kuri kaip mes visi ir visos čia lyg žadėjome, o juolab, kad taip ir buvo su jūsų ankstesniais žindymais, turėjo viskuo pasirūpinti, jei tik labai labai norėsite, būsite pasiryžusi, tikėsite ir net, jei reikės, pakovosite pakankamai ilgai ir atkakliai. Gal net savo vaikelio giliai giliai viduje. Nes taip būna, tik apie tai mums visoms labai baisu kalbėti. Nes tai turbūt labiausia bauginantis jausmas, kurį mama galėtų garsiai įvardinti, jei tik pati savęs neišsigąstų.
Neimsiu ir tvirtinti, jog žinau tiksliai, kas ir kodėl jums čia galėjo nutikti ( nes, kaip ne kartą esu minėjusi nesu žindymo specialistė), tačiau keletu minčių, pastebėjimu norėčiau pasidalinti. Nes visgi esu įsitikinusi, jog jūs pati sėkmingo žindymo paslapčių, žinių, vidinės stiprybės, atkaklumo, savo kūno pažinimo, būdama trijų vaikų mama, turite daugiau nei pakankamai, ir jei tai nepadėjo, vadinasi šuo čia greičiausia bus pakastas ne fiziologijoje ar technikoje, ir net ne visai jūsų galvoje.
Taigi leiskite tarti keletą žodelių visgi tai Gamtai apginti. Galbūt dar rasite viduje jėgų duoti jai dar vieną šansą. Nes manau, jog ji iš jūsų to tikisi. Ty iš to, kokia esate išmintinga ir atkakli, manau, jog labai galimas atvejis, jog jums čia duota išskirtinė galimybė tapti dar labiau subalansuotu žmogumi ir dar stipresne, labiau prie savo prigimties priartėjusia moterimi. Vedle ir pavyzdžiu mums visoms.
Aišku, jums dabar gali pasirodyti, jog kliedžiu: kokiu pavyzdžiu, jei rašote, jos nesugebate išmaitinti savo vaiko, jį kankinate. Jog patyrėte fiasko ir esate visiškuose spąstuose. Bet luktelkite minutėlę: nes čia dar tik pradžia. Viską iki šiol darėte labai gerai! Nes nieko kito ir nebuvo įmanoma padaryti, ty nebuvo įmanoma padaryti nieko Geriau. Niekas to nebūtų padaręs kitaip ir geriau, nes Toks Sumanymas. tai akivaizdus faktas, skaitant jūsų istoriją: kad iki šio momento viskas klostėsi taip, kad jūs galbūt būtumėte priversta tokius klausimus iškelti, taptumėte skausmo atverta galimiems atsakymams ir dideliems atradimams.
Aišku, jie jums gali būti labai individualūs, bet man atrodo, kad pagrindiniai " kaltininkai" čia gali būti du: jūsų organizmas, kurio poreikiai ir išsekimo lygis gali būti jūsų protui šiuo metu ne iki galo suvokiami ( ty, kad atsakymas paslėptas pačioje situacijoje ir jo siunčiamuose subtiliuose signaluose) ir jūsų Protas, kuris sprendžiant iš to, kaip jus verčia laikytis pasirinktos krypties ir kaltina, jei nepavyksta, yra truputį per daug aktyvus, ir tokiu būdu pažeidžia vieną pagrindinių Gamtos Įsakymų: Pusiausvyros. Iš esmės, ką noriu pasakyti: jog kadangi tai yra jau jūsų trečias vaikelis, labai gali būti, jog jūsų kūnas jau norėtų truputį imti rūpintis labiau savimi ir savo atsistatymu, o jūsų įsitikinimas, jog žindymas yra toks svarbus, jį verčia kovoti iš paskutiniųjų ir dar labiau sekinti save. Kūdikis tai greičiausia jaučia labai aiškiai, ir galbūt todėl ne itin entuziastingai imasi jį stimuliuoti: jie mamos būklę ( tą tikrąją,o ne tą, kaip mums atrodo: kad dar jei reiks tversiu, kiek reiks. valios pagalba) jaučia visai kitais kanalais, todėl daug tiksliau nei mes pačios. Ir tokiu atveju, visiškai teisios tos mamos, kurios sako, kad " maitinau mišinukais, ir nieko tam vaikui nenutiko, užaugo sveikas ir normalus". Nes tame ir esmė: ką žindydamas iš tikro duodi vaikui ir ko jį mokai. Net ne pačiame piene ( kurio jau jis gavo, ir labai nemažai, ir pačiu svarbiausiu metu, ir dar tokia kaina). Konkrečiai jūs savo vidiniam kritikui, galite drąsiai užčiaupti burną ( nors aš visada esu už taikų susitarimą su tais visais balsais savo galvoje), nes matote, mes esame Labai Sudėtingi Gamtos Kūriniai. Taip, ir jūs pati, mieloji. Pirmiausia jūs. Esame sudaryti iš daug daugiau dalių, su skirtingais poreikiais ir ištverme, jau nekalbant apie tai, jog skiriamės ir tarpusavyje. Taigi net jei jūsų Protas kartu su Valia buvo pasiryžę ir natūraliai tikėjosi to, ko tikėjosi, net jei jūsų Instinktai, kaip mamos veikia puikiai, gali būti jog šiuo metu jūsų dėmesio jau tikisi ir tos kitos dalys. O jos galbūt to pieno gamybai skirti energijos tiesiog nebepajėgia, arba turi kitų užduočių. Taigi galbūt užuot save smerkus, būtų labai verta į jų užuominas įsiklausyti ir pasakyti sau, jog pakaks. Jog galite sau jau leisti atsipalaiduoti ir visgi pasinaudoti ta pagalba iš mišinukų, ar košių, ar koks ten kitas maisto šaltinis jūsų kūdikiui būtų tinkamas. Nes jie yra Būtent tokiems atvejams. Rimtiems. Kai mama padaro viską, bet Laiku suvokia, kada tos pagalbos jai būtinai jau reikia. Tai vadinama Išmintimi. kovoti, kai reikia, ir pasiduoti, kai kova beprasmė. Kai ji pasidaro nukreipta prieš save. Ir net truputį savo vaiką.
Taip tikslas labai kilnus: ir tai, jog žindymas toks svarbus yra gryna tiesa. Tačiau. Dar vienas Gamtos įstatymas, apie kurį jau esate pakankamai brandi sužinoti ( o tai duota patirti ne kiekvienam): jog bet kuri sistema, bet kuri taisyklė, yra klaidinga iš esmės, jei ją taikai aklai, neįvertinęs konkrečių savo aplinkybių, ir to momento, kai taikai. Taigi žindyti kuo ilgiau, nėra visiems privaloma ir visų įgyvendinama taisyklė. Kaip ir gera sveikata, laiminga santuoka, vidinė ramybė. Tai yra tai, ko mes visi siekiame, bet kam receptų nėra. Nes tai dalykai, kurių net iš viso nežinia, ar įmanoma pasiekti būnant Žmogumi. Juk mes galime labai stengtis, labai save versti elgtis taip, kaip tiesiog Žinome, jog reikia. Bet, matote, ne visada Pajėgiame. Nes kaip minėjau esame sudaryti ne tik iš savo proto. Juk turime ir jausmus, skirtingą nervų sistemos jautrumą, skirtingas aplinkas, artimuosius. Ty mūsų sprendimus, poelgius, galimybes lemia daug daug subtilių dalykų, todėl, kiekvienas pajėgiame skirtingai, todėl negalime su niekuo lygintis ir reikalauti iš visų vienodai. Net iš savęs.
Taip, žindėte abu kartus iki tol sėkmingai, ir ties tuo galite ir atsipalaiduoti: vadinasi ir jūsų vaikai ir jūsų kūnas, ir valia, viskas veikia puikiai. Esate tobula Žindytoja. Ir to šis atvejis nepakeis. Dabar galite tik priedo dar tapti Ypatingai tobula Žindytoja, kuri sugeba išlaikyti šį tikėjimą savimi, nepaisant šios " nesėkmės", nes galbūt ji žindymo procesą dabar išmanys dar geriau: koks tai subtilus mechanizmas ir kas jame dalyvauja, kas veikia ir nuo ko priklauso, kiek ilgai ir kokiais kiekiais to pienelio gaminsis. Ar negali būti jog jūsų kūdikis būtent to jus bando išmokyti? Gal dar kažkokių minčių mąstymas šia kryptimi sukels. Ir gal jūsų vyras net irgi kažką panašaus jaučia, ragindamas " pasiduoti" ( nors nebūtinai suvokia sąmoningai, nes tiesiog rūpinasi tuo, kaip jaučiatės).
Patikėkit, tai, ko šiuo metu priėmusi vieną ar kitą sprendimą galite duoti savo vaikui yra daug svarbiau: kad Gamta ir Gyvenimas yra labai margi, ir kad ne viską mums duota suprasti apie juos ir jų dėsnius iš karto ( ten iš aukščiau didesnis planas geriau matosi ;), bet jog svarbiausia yra per daug nesipriešinti tam, kas vyksta. Ty atskirti, kada pasitengti dėl kažko reikia, o kada nebe. Tai labai sudėtinga. Kaip ir atskirti savo proto balsą ( kur yra tie visi mūsų lūkesčiai, įsitikinimai, savivertė, kompleksai ir panašiai) ir tą vidinį, tikrąjį. Todėl ir sakau, kad kažkas matyt labai jumis pasitikėjo, jog būsite pajėgi šį paradoksą, rebusą ar spąstus- kaip tai taikliau pavadinti išspręsti. Kad jūsų ši situacija nesugniuždys, o kaip tik atvers dar daugiau suvokimo.
Bet kol tai įvyks, žinoma, kad gal dar teks nemenkai ir paverkti, ir padirbėti su savimi. Nes tokio sudėtingumo situacijose tai praktiškai privaloma ;) Taigi tik savęs nesmerkite už nieką ir nebeatsiprašinėkite. Pradėkite nuo to.
O toliau manau, kad tiesiog leiskite sau apsistoti ties mažesniais tikslais žindymo klausimu.Gal pakaktų ir tų kelių lašų, kol jaučiatės komfortiškai, tam vidiniam spaudimui sumažinti, o paskui duoti kažko papildomai, kad visiems ramiau būtų.
Juk šiais laikais jūsų kūnas jau ir taip padarė neįtikėtinus dalykus: išnešiojo, pagimdė tris vaikus, šalia to, kad jam teko galbūt kovoti ir su visokiomis aplinkos įtakomis( besikeičiančiu klimatu, teršalais, stresu, triukšmu ir pan.). Taigi išminčiai apie tą meilę sau ir būtinybę " Sau būti Teisingam", patikėkite kalba tikrai neveltui. Juk ir pati turbūt puikiai viduje jaučiate, jog visgi prioritetas, ką bekalbėtume apie tą pieno naudą visgi yra Gyva Mama. Ir kalbu ne tik apie tiesioginę to prasmę ( nors nusivaryti save spaudžiant galima ir iki to, žinau, ką sakau), bet ir apie tikrąjį Gyvumą, reto mūsų pasiektą. Bet tokį, kokio linkime širdyje savo vaikams labiausia. Ty save labai gerai pažinti, priimti save visokį, su viskuo, kas mumyse yra, duoti vienodai kiek įmanoma dėmesio visiems savo poreikiams (kartais, beje, nepelnytai pamirštame ir tuos savo " žemesniuosius", ir štai kaip kartais gali jie išlįsti ir pareikalauti deramo dėmesio), būti lanksčiam. ir leisti būti viskam neskirstant nieko į " Gera ir Bloga", " Juoda ir Balta". Juk Gamta būtent tokia ir yra. Kartais ji verčia mus paklusti ir pvz., atrasti savyje jėgų grįžti prie šaknų ir išmokyti save pasitikėti savo kūnu ir žindyti savo jauniklius, kaip ir protėviai. O kartais ji galbūt sako: " Dabar svarbesnis esi Tu", jauniklis išsikapanos kaip nors kitaip. Nes nei viena gyvybė nėra labiau ar mažiau verta už kitą.
Na va tai kažkaip taip mąstau. Žinau, kad gal labai nekonkrečiai, gal per daug abstraktumo, ir gal visai ne į tą pusę. Bet taip, kaip ir aš šiuo metu sugebu geriausia ir svarbiausia: iš pačios širdies.
Labai labai linkiu jums surasti sau kažkokį atsakymą, kad palengvėtų. Gal dar daug tų klausimų kils, bet nuo kažko reikia pradėti. Tai pabandžiau ;)
Nes man ir neramu dėl jūsų truputį, nes vėlgi labai gerai žinau, kokia yra ta baimė, jog savo vaiką galimai marini badu( o dar baisiau, jei ji dar ir kartais pasitvirtina).
Ir kaip toli gali tave privesti tavo pačios Vidus, su savo kaltinimais ir pasmerkimu. Taigi čia tikrai ne juokai. Tai, ką išgyvenate ir kaip turite atsargiai ir jautriai su tuo Grobuonimi savo viduje dabar susitarti ir kokį abiem priimtiną sprendimą surasti.
Beje, jei kada turėsite ūpo ir galimybę, manau, jums būtų gana tinkamas metas paskaityti Clarissos Pinkosos Estes knygą " Bėgančios su vilkais"…
Laikykitės, rašykit, bandykim drauge. Atsakymai tikrai kažkur yra. Net į tokias sudėtingas situacijas